24x7.lt

Vaiva Mainelytė: „Kai žmogus išsisako, jam palengvėja“ (67/0) 

Vaiva Mainelytė: „Kai žmogus išsisako, jam palengvėja“Aktorė Vaiva Mainelytė, filmuodamasi „Sidabrinės linijos“ kampanijoj „Pokalbiai senjorams“, pakartojo ne kartą: reikia būti optimistais. Nors ir pripažino ją kalbinusiai laidų vedėjai Nomedai Marčėnaitei – ne kiekviename gyvenimo etape pačiai buvo lengva tą priesaką išpildyti. Tada ypač padėdavo pokalbiai su galinčiais išklausyti, paguosti ir kartu pasijuokti. Kaip tik tai senjorams siūlo „Sidabrinė linija“.

 

Vaiva, noriu pacituoti: „Nepaisant visų praradimų ir skausmingų išgyvenimų, esu optimistė“. Čia apie Jus, ar ne?

Taip, čia turbūt mano giminėj daug optimizmo. Ir tėvelis turėjo, ir mamytė. Aš manau, kad be optimizmo sunku žmogui gyventi.


Žmonės turbūt, galvodami apie aktorius, politikus, kitus žinomus žmones, mąsto tik kaip apie sėkmingus – jei jau matomi kažkur, jei šypsosi. O kaip yra iš tikrųjų?

Aktoriai dažniausiai sutapatinami su vaidmenimis... O aš ir nemėgdavau skųstis. Nors susitikimuose su žmonėmis ir pasipasakoju atvirai. Aktoriai turbūt emocionalesni ir labiau empatiški žmonės nei daugelis – tokia profesija, kad turi viską į save sugerti, o po to per personažą išsakyti. Bet jeigu neturėtum optimizmo...

Taigi buvę visokių atvejų. Kai, pavyzdžiui, jau tiek metų išdirbusi, visiems žinoma ir mylima, staiga netekau darbo Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Likau su 15 tūkst. talonų, reikėjo kažkaip išgyventi. Atsirado gerų žmonių, pakvietė į „Vaidilą“, sukūrėm savo „Vaidilos teatrą“. Ir visą laiką tikėjau, kad ne, čia ne viskas, aš grįšiu į savo teatrą, nes plytas nešiojau, kai jį statė. Taip ir atsitiko. Ir sugrįžau, ir dar darbų turėjau iki teatro remonto.

O toliau gyvenimas kaip ir kitų moterų – didžiulis džiaugsmas, jei pavyksta sutikti antrą pusę, kuri tave palaiko, paguodžia tada, kai tik artimiesiems gali atsiverti. Neturėjau tokio draugo. Matyt, mano populiarumas tam trukdė. Aš tik jums pasakysiu – vyrai nemėgsta būti žmonos... vyrais. Matyt, kine aplink mane per daug buvo gražių vyrų. Tada ir kalbos: oi, tai čia Adomaitis jos vyras, oi Tomkus, oj nuo Sabulio pagimdė...


Mes džiaugiamės kiekvienu jūsų vaidmeniu, kiekviena nauja gyvenimo pakopa. Bet jei kalbėtume apie tokias situacijas kaip tada, kai praradote darbą – ko tie dalykai moko?

Grūdina turbūt tokios pamokos. Kai gyvenime viskas lyg ir labai lengvai klojasi – iškart į teatrą, iškart į kiną... Ir staiga likimas tau duoda kitą išgyvenimą – o kaip tu čia išbrisi.

Nepasakyčiau, kad lengva, ir kad viskas praeina. Kad ir koks tavo optimizmas, vis vien lieki vienas su baisia nuoskauda. Bet reikia išgyventi, rasti motyvacijos. Kadangi aš labai myliu savo tėvelius, kurie dabar jau anapily, dukrą ir anūkus – tuomet pagalvojau, juk jiems labiau skaudės, kai matys mane nuliūdusią, besijaudinančią. O padėti juk man niekuo iš esmės negali.

Tada ir pagalvojau, kad neturiu teisės nugrimzti, reikia kažkaip stiebtis. Tada atėjo „Vaidilos teatras“, nauja patirtis vaidinti žiūrovams sėdint prie staliukų, ir kt. Nieko gyvenime nėra atsitiktinio. Ten po to ir 50-metį švenčiau, ir dabar neseniai – 75-metį.


Sakote, kad būdamas minioje jautiesi perregimas, vertinamas, apkalbėtas...

Nuo pat pirmo filmo. Reikia savyje rasti labai daug stiprybės. Ačiū Dievui, kažkaip nesusirgau žvaigždžių liga. Tikrai ne. Čia aš dėkinga savo mamytei, nes ji su mumis praleido daugiausia laiko. Tėvelis – darbuose, bet ir jis – taip pat. Ir mano močiutė labai išmintinga buvo. Kartą kažkam pasakius „tavo anūkė tai graži“, aš nugirdau, o močiutė, pamačiusi mane iškart laimingą, ir sako:„Vaikeliuk, grožis gi – ne tavo nuopelnas, taigi tėvelis ir mamytė tau šitai davė. O žinai, ką širdelėn įdėsi, ką žmonėms atiduosi, pikta nebūsi, va čia tave mylės už tai žmonės.“ Kažkaip su šituo palaiminimu ir gyvenau. Ir iš tikrųjų tai nuostabu, kai esi sukaupęs tiek meilės ir ją gali išdalint.


O kaip išgyventi, kai vienu ar kitu gyvenimo periodu nutinka ligos? Gal net nulemtos mūsų neigiamų emocijų, išgyvenimų, kaip sakoma apie autoimunines ligas. Ir jūs turėjot išbandymą onkologine liga.

Niekas nepraeina be pėdsako. Anksčiau ar vėliau viskas iškyla, ir dar tuo metu, kai tu, atrodo, jau įgijęs antrą kvėpavimą... Man taip visada būna.

Aišku, čia baisus nuosprendis. Draugės tada labai greitai man padėjo, kad nereikėtų ilgai laukti pagalbos. Bet aš supratau, kad daug man reikės pačiai iškentėti – chemoterapiją, švitinimą, ir taip toliau. Ir čia jau niekas negalės padėti. Čia jau būsiu viena. Ir turiu tą laikotarpį išgyvent ir nepasiduot. Ir išgyvenau. Jaučiausi atsakinga ir už tėvų nukaršinimą kaip vyriausias vaikas šeimoje – neturėjau teisės pasiduoti. Mano gydytojas po to sakė netikėjęs, kad aktorė taip laikysis – be perteklinių emocijų (juokiasi). Po to dar ir kitoms tokio likimo moterims stengdavausi padėti – padrąsinimo žodžiais.

Esu skaičiusi, kad sergantiems vėžiu norisi išsikalbėti, bet ne visada yra su kuo. Lygiai taip pat kartais sako į „Sidabrinę liniją“ paskambinę senjorai – kad nenori savo rūpesčių artimiesiems užkrauti. Tai kokiais žodžiais pasakyti, kad tas dalinimasis nėra nei našta, nei prievolė kitam, o tu negali laikyti visko savyje.

Štai, kas baisiausia kiekvienam sulaukus brandaus amžiaus: jie gyveno aktyvų gyvenimą, turėjo savo profesiją, buvo gerbiami – nesvarbu, kokioj profesijoj. Bet jeigu jie dirbo pagal savo norą ir vaikystės svajonę, jie buvo be galo laimingi toj profesijoje ir jie buvo reikalingi – svarbiausia. Ir staiga – stop! Pensija... Na gerai, pasidžiaugsim, atliksim kažkokius darbus. Vieną savaitę, kitą... O trečią? Čia būtinai reikia rasti sau kažkokią motyvaciją.

Dabar visur gali rasti veiklos – pasimokyti, susitikti, su draugais pašnekėt – kad ir telefonu. Čia kaip išpažintis. Ne kiekvienas juk gali nueit išpažinties. Monsinjorui Kazimierui Vasiliauskui kažkada sakiau – aš tų nuodėmių nepridariau, o ir pasakot gražiam vyrui per langelį nežinau ką. Jis man ir sako: „Vaikeli, nueik prie medžio, išsakyk, kas ant širdies, ką ne taip padarei, kas ant širdies guli, o Dievulis visur mato, ir tau atleis“. Tai kažkaip taip palengvino...


O draugės – pokalbiai su draugėmis?

Laimė, kad atsiųsta man tokių draugų, kur galiu kalbėt kaip su savim. Viską! Ir tave supras! Ir nebūtinai bus kalbos apie skausmus. O jei apie skausmus, tai kartu ir pasijuoki iš tų pojūčių. Ir tada palengvėja.


Vis dėlto kaip geriau – ar bendrauti tik su savo bendraamžiais apie ligas, apie bėdas, ar verta pabandyti ir su jaunesniais? Jūs juk ir dabar turite kolegų, kurie tikrai yra jauni žmonės.

Taip, ir paskutiniame, Oskaro Koršunovo spektaklyje „Liudijimai“ juk visai jaunos mergaitės vaidina, aš viena ten mama, babūnia. Mes iš tikrųjų gražiai bendraujam, niekada nepalieka manęs, palydi iki namų. Ir pašnekam. Aš labai juos myliu ir suprantu – kaip ir savo anūkus.


Ar tada, kai „Baltaragio malūne“ vaidinote Jurgą, pamąstydavote, nuo kokio amžiaus žmogus yra senas?

Viskas priklauso nuo to, kaip pats žmogus jaučiasi. Bet anuomet ir 35-erių žmogus atrodė senas… O su kiekvienais metais visi aplink jaunėja (juokiasi). Kažkas pasako, kad yra 70-ies. Taigi jaunuolis dar!

Tarp kitko, vienu aspektu pajuntu, kad turiu tiek metų – kai lipu į savo senos statybos namo 4-ą aukštą. Be lifto, nes jo nėra. Tai va čia... Ant tam tikros pakopos... Na ko norėt, taip turi būti. Užsiropščiu. O visi sako – tai gal nori pasikeist į butą kur nors ant žemės? Taip, labai norėjau ir viską dariau, kad taip nutiktų, bet visi honorarai sudegė. Tai reiškia, nelemta. Žodžiu, gyvensiu čia tiek, kiek gyvensiu, o jeigu jau nebenulipsiu, balkonėlis yra – išnešiu kėdę, atsisėsiu ir žiūrėsiu į gyvenimą.

 

O kaip paraginti tuos žmones, kuriems neturi tiek draugų kaip Jūs, tiek užsiėmimų, ryžtis paskambinti kad ir į „Sidabrinę liniją“ – paprašyti pagalbos? Ką pokalbiai duoda?

Kai žmogus išsisako, jam palengvėja... Mano atvejis atskiras – nes tokia profesija, yra daugiau žmonių aplink. Nors ir draugų ratas per laiką išsigrynino. Bet juk būna ir kad vaikų neturi žmonės, o ir turėdami vaikų vieniši jaučiasi. Per didžiąsias šventes gal aplanko, gal pasikviečia. Teko girdėti taip. Aš tik tiek suprantu – prievarta nieko nepadarysi.

Bet vis vien reikia kabintis. Jei yra jėgų – reikia eit pasivaikščiot, turėt gyvūnėlį – ir apie tai, ką jie padaro, su draugėmis gera pakalbėt. Gal yra kažkokių darbelių namuose neatliktų: tai stalčiukai nesutvarkyti, tai mezginys – jei akys ir rankos dar leidžia. Nes gyvenimas yra vis vien. Čia gražu, o „ten“ ir nežinom, kas bus. Nei mes atėjom savo noru, nei mes turim teisę išeit patys. O ypač tikintieji – čia baisiausia nuodėmė pačiam išeit.

„Sidabrinė linija“ nemokamu telefonu 8 800 80020 siūlo draugystės pokalbius, emocinę ir informacinę pagalbą vyresnio amžiaus žmonėms. Tai galimybė turėti telefoninį draugą – kitą bendraamžį ar savanorį – nuolatiniams pokalbiams įvairiausiomis temomis.

Dėl asmeninių sveikatos problemų VLMEDICINA.LT rekomenduoja kreiptis į šeimos gydytoją arba su jo siuntimu – į specialistą. Atsakymai, publikuojami portale, jokiais būdais negali pakeisti gydytojo konsultacijos.

Informacija iš: 

Vakarų Lietuvos Medicina 

Image: FreeDigitalPhotos.net







Komentarai (Viso žinučių: 0)


Atsakyti
Vardas:Svečias
Pavadinimas:
Komentaras:


Įrašykite patvirtinimo kodą

Powered by AkoComment 3.0


24x7.lt pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, nesusiję su tema, pasirašyti kito asmens vardu, pažeidžia įstatymus, reklamuoja, kursto nelegalius veiksmus.

Į viršų
 
Ieškomiausių TOP 5




Naudingos nuorodos




Kontaktai
Skaitos kompiuterių servisas UAB
Farmacinių informacinių sistemų skyrius
K.Petrausko 19A, Kaunas
tel: (8~37) 330 220

vaistai.lt facebooke